Dykuma

Išsitiesia ant smėlio šiek tiek pasirėmia alkūnėmis
Dabar?-pažiūri į ją kaip vaikas iš kurio aimė saldainį

Burbėdamas atsistojo surinko palatkę šiaip daiktus visokius, pasiimė jos švrką kurį aišku paliko pradėjo eit dykumą į niekur

-Gerai jei dar karta pabuciuosi-syptelejo nuzvelge ja nuo galvos iki koju ir dar labiau issisiepe

*Nusileidžia čia su savo Artemiu, drauge Ella ir tuo tamsiuoju elfu - Henriu.
Visi lyg ir miega, todėl Ami atsisėda ir ima laukti*

Nusileidus čia Henris tiesiai šviesiai rėžia:
- Gerai, pasakyk man, ką čia planuoji daryti?

Henris pradėjo garsiai kvatotis pamatęs šliaužiojančią vieną iš merginų.

*Dar niekada nenaudojau tiek daug burtų - galvoja. Bet vis vien gerai, kad dingom iš ten.
Pasižiūri į Ell ir apipila ją klausimais:
-Kas tau? Ar viskas gerai? Gal pirmą kartą keliesi vieta?

Dėbteli į Henrį. Klastingai nusišypso ir pasako:
- Juk viską jau išpasakojau, kiek galima smulkiau amžinybės kalnuose. Nejaugi tavo atmintis tokia silpna?

Prapliumpa kvatotis. Paima ant rankų Artemį ir glosto.
-Jis net nepamena, ką sakiau vos prieš valandą!.. Jam rimtai reikėtų pas gydytoją apsilankyt...ar ne? H, pabandyk prisiminti, pasistenk.*

- Klausyk, ar tu mane durnu laikai, ar ką? Žinoma atsimenu tuos pasitalus apie..-nutilo ir susimąstė,- Murloką ar kaip ten jis. Bet čia aš nesu nei vadas, nei turiu įtakingų pažinčių. Dėl to ir nežinau, kuo tau galiu padėti ir klausiu, ką planuoji daryti.
Henris vėl užsimetą gobtuvą.

Spoiler:

*Emm niekas neužhipnotizuos ir neužšaldys. Nes vienintelis žmogus už ją stipresnis yra Harmonia. Ir dabar dvėskit visi. Užsiundo kalnų dvasias, kurias laisvai kontoliuoja bet kokiu atstumu, ant Ami. Tada pradeda šnibždėti burtus, skirtus būtent Ami*
-Amorphophallus *mwahaha* monoplegus *suparalyžiuotos kojos* Freesia *visškai užšaldo Ami. Ir pabaigai* MUSCARI *kankina taip ją kokias 10 minučių, bet vis dar turi belenkiek energijos. Galiausiai skleisdama mirtiną šaltį prieina prie Ami kūno*
-Dedicare. Tu niekada neįžengsi į kalnus, niekada nedrįsi net pažvelgti į mane, apskritai jusi panišką baimą tamsos elfams. Aaand, tada viena vėlė Ami lūpomis(gi dvasios Ami kūūūne, tik joms px tie visi kankinimai) prisieeeekia, Emm visas dvasias grąžina į kalnus, pakyla į orą(nu oook, ją drakuons laiko) ir baltomis akimis stebi viską. Galiausiai prisimena, jog kaip ir reiktų pranešti viską Harmai.*
-Alociasia. *liko kūnas, dingo siela*

Kai Emmeline pradėjo viską pliekti jis sau panosėje sumurmėjo:
- Gloriosa,-to išgirsti nebuvo įmanoma, bet šį burtą jis skyrė Ami. Henris visus Emmeline burtus sklaidė į šalis, o galų gale, vos tik ji panaudojo alocasia, suklupo ir garsiai atsikvėpavo. Tik kalnų dvasios galėjo pasiekti Ami per tą laiką ir kažką padaryti.
- Klausyk, aš tave apgyniau, nes dar nespėjai man visko paaiškinti, o sudominai. Tad greičiau klok viską, nes ji dar sugrįš, tik išsikėlė iš kūno, o antrą kartą jėgų nutraukti tiek daug burtų nebeturėsiu.

*siela grįžo, drakašas narkašas viską kas įvyko perdavė. O kadangi Emm buvo žolininkė taiklia ranka, tai paleido migdomųjų strėlę Heinrichui į nyugarą(nuo šito neišsisuksi), greitai atjungė Ami ir Ellą ar koks ten tavo vardas, ir išskrido į kalnus.*

[[ Neišsisuksiu nuo strėlės, būdamas puikiu lankinku? Wish ye luck.]]
Henris išgirdo švilpimą, suprato, kad į jį lekia strėlė ir staigiai griuvo ant žemės. Padarė tai itin tikroviškai ir Emmeline pamanė, kad jį atjungė. Vos tik pasišalino, Henris atsistojo apsivalė purvą nuo drabužių ir pažiūrėjo į abi parpiančias merginas.
- Nu su ta aš dar pakalbėsiu,-su šypsena lūpose sumurmėjo panosėje, tada atsirėmė į m edį ir palaukė, kol anos dvi pabus.

*Pabudo ir pradėjo markstytis. Atsitokėjusi apsižvalgė. Ištiesė ranką į Henrį.
- Tu. Tu... man išgelbėjai gyvybę!
Nelabai ką beatsimenanti, bet esmę supratusi, puolė ant kaklo Henriui.
-Ačiū, ačiū, ačiū!... Atleisk. (blush)
Žengtelėjo žingsnį atgal, apsisuko ir nusišypsojo žiūrėdama kažkur žemyn, bet nelabai kreipdama dėmesį į tai ką mato.
Pamačiusi besivoliojančią Ellą pripuolė ir pradėjo purtyti: "Ella, Ella, Ell! PABUSK!"
Jokio rezultato. Nusiminus pažvelgė į savo gelbėtoją.
-Kas man nutiko? Ji, Ella... pabus? Ir kas tai Emm? Gal ji serga? Ar ji visada tokia? Ar tu ją pažįsti? Kodėl aš turėčiau tavęs bijoti?
Pati nustebusi, kad sugebėjo pažerti tiek klausimų nusuko akis į šoną. Netikėtai išvydus sveiką gyvą Artemį puolė prie jo. Pasiguldė ant kelių ir vis glostė ir glostė, kol nusiramino. Tuomet pradėjo mąstyti, dėl ko ji čia atsidūrė ir kodėl iš karto spėjo įsigyti priešą... Juk Ami niekados neturėjo priešų!*

- Išgelbėjau,-prunkštelėjo Henris,- ji tavęs užmušus nebūtų. Tik sugadinus gyvenimą,- po klausimų lavinos atsakė, Ką žinau ar ji pabus.. Turėtų.

*Linktelėjo.
-Ačiū dar kartą, - nusišypsojo.
Pastebėjusi, kad Ell keliasi paleido Artemį prieiti prie jos. Tas kaip pašėlęs pradėjo laižyti Ellą (kaip šuo) ir krapštyti minkšta letenėle, neišleidęs nagų.
A ir pradėjo vaikštinėti. Jos balta suknelė šlavė smėlį, taigi sijono 'padalkos' buvo beveik juodos. Rankas susidėjusi ant krūtinės pastebėjo, jog suknelės vienas rankogalis nubrizgęs. Iš nuostabos išplėtusi akis tik žiūrėjo į jį ir viskas. Tada iš kažkur 'parovė' adatą su baltu siūlu ir greitai viską susisiuvo. Baigusi, paėmė adatą kaip strėlę ir paleido tiesiai priešakyje į tolį.
Po kelių tylos sekundžių Ami po kojomis nukrito labai mažas juodas drakoniukas. Ji pagalvojo, kad tai greičiausiai bus Emm paleistas pasiuntinys. Norėjo pabandyti jį užhipnotizuot, arba bent užmigdyti, tačiau jau nebeturėjo tiek jėgų burtams.
- O ar ji dar seks, na, mane, mus? - klausiamai pasižiūrėjo į H. - Ir jeigu jau ruošiesi su ja kalbėtis, tai perduok nuo manęs, kad nieko nėra neįmanomo. Juk tokia Ariano taisyklė, taip?*

Spoiler:

[
*drakuons, kurį Emm visiškai kontroliavo, prabilo*
-Seksiu tave tol, kol lįsi į dvasių karalystę(kalnus). Ir Ariano taisyklė tokia - kalnai tamsos elfams. Jeigu reikės, sulaužysiu duotą pažadą Harmoniai ir pakenksiu dougenei, tai yra tau. *drakuos dingsta palikdamas daaaaug ledo gabalėlių. Nes drakonai lebei galingi. Ai, jų negalima užhipnotizuot, jų smegenys visai kitokios.*

*Na va, dabar ir seklį jau turiu...(pagalvojo). Ką gi, visai sėkminga pradžia naujajam pasaulyje, tik maniau, kad jis bus svetingesnis vien dėl to, kad Arianą valdo Harm.*

- Seks, gal,-sulyg tais žodžiais parėjo bla bla iš mažo drakoniuko.
Henris atsigulė po akmens pavėsiu neklausydamas drakono murmėsio.

Pamatęs, kad pabudo ir kita mergina Henris nė nepasukdamas galvos tarė:
- Nu tai ką, sėdėsime ir deginsimės šitoje skylėje ar jūs man kažką papasakosit?